nežinau kodėl aš negaliu,
negaliu kovot su likimu.
ir dvelkia mintys mano jau šalčiu,
leisk tu pajust man, ką jaučiu...
likimo pirštas man baisus,
paliko skausmo kupinus jausmus,
ir laikrodžio rodyklė dvylika vėl muš,
atleisk, aš vis galvoju apie mus...
ir mano siela verkia vienumoj
kai nematau akių tavųjų aš šviesoj...
sunku labai man žemėje šitoj,
juk gyvenu aš visiškoj tamsoj...
bet veidą tavo primena lietus
ir vėlei aš galvoju apie mus...
kai lūpas tavo manosios pajus,
prašvis nepakartojamas dangus...