Knyga. pirmas planas.

Sulig kiekviena diena suprantu vis daugiau dalykų apie gyvenimą. Apie tai,kas mane supa ir kame aš supuosi.Apie žmones,pažystamus,draugus,artimuosius, žmogaus mąstymo vientisumą ir gana neblogą jų poelgių dėsningumą.Retas žmogus yra nenuspėjamas.Net ir tie žmonės,kuriuos vadiname kibirkštėlėmis ir pas kuriuos vis dūzgia šimtai įvairiausių idėjų - gyvena pagal tam tikras taisykles,požiūri. Būdo bruožai nubrėžia linija,kuria tas žmogus ir eina,todėl automatiškai jis tampa daugiau ar mažiau nuspėjamu.

Vieni yra tiesmuki,kiti lėčiau iškiša savo dvejones ar norus į paviršių - tiesiog kaupia ateičiai,arba stumia praeitin,mat gi kiekviena sekundė,kurią dabar išgyvenam - tą pačią akimirką virsta praeitimi. Praktiškai dabarties net nėra.Tėra tik praeitis ir ateitis.Gaila.Kažkaip sunku suvokti,kad dabarties momentas yra toks trumpas ir kad kiekvienas akimirksniukas nuolat lieka praeityje.Nuolat trumpėja gyvenimas, kurį mes atsinešam išsikriokę savo kelią į šį pasaulį.

Vieni žmonės tobulėja,kiti - stovi vietoje.Treti - nežymiai,bet nuolat slysta žemyn.Tiesiog degraduoja.Jiems taip geriau.Bent taip jie jaučias gyveną.

Žmogus keičiasi kasdien,kiekvieną akimirką. Gi,sulig kiekvienu įkvėpimu gali ateiti mintis,kuri turi tokį svorį,jog net užmuša visas kitas tūnojusias lig šiol,kurios jau buvo įsikasusios ir eilę metų nebenorėjo nė pakrutint savo užpakalių,mat - jos tapusios nejudinamomis.Pačios taip nusprendė.
Taigi,tą akimirką žmogus suabejojęs visais pamatais,kuriuos statėsi savyje - ima ir pradeda - griauk ir pastatyk naujai - darbus. Tuo pat metu,visi kiti žmonės tiki,mano ar kitaip įsivaizduoja,jog niekas nepasikeitė.Jog viskas liko po senovei,jog jei jie yra tokie,tai ir kiti turi likti tokie,kokie buvo. Žodžiu,gyventi ištisinėje linijoje be ryškesnių nuokrypių nuo.

Tuomet įvyksta tai,kas įvyksta dažnai kiekvienam iš mūsų iš naujo pabendravus su tuo,su kuo nebendravom - kad ir mėnesį. Vienas patobulėjo - nuėjo viena kryptim,o kitas liko toje pačioje,arba nuėjo priešinga kryptim. O tuomet ir būna tai,kad kažkas patampa nebeįdomus žmogus,nebepatrauklus pašnekovas. Ir net tuo,kurio mintys tampa keistas,banalios,galbūt per daug akivaizdžiai kitokios, nei kad buvo ligi šiol. Nors - visa tai yra tik požiūrio reikalas. Požiūrio į seną naujai. Arba - į naują pagal seną. Priešprieša jau nuo pat gimimo linkusi naikinti tai,kas nėra tokia,kaip ji.Taip ir patampa geriausi draugai - nesuprastais durniais,o šiokie tokie priešai - gana pozityviais draugais,be kurių nebėra įsivaizduojamas gyvenimas. Taip.

Beje. Čia kalbėjau ne vien apie tokį santykį,kaip žmogus vs. žmogus [nors būtent taip viską apibūdinau]. Visa tai galima pritaikyti įvairiai,kad ir tokiam dalykui, kaip: "jam/jai anksčiau patiko futbolas,o dabar krepšinis - na ir liurbis" - examplo pabaiga.

Ir vis dėlto - kaip sunku yra pradėti kažką naujai, iš naujo. Arba tiesiog grįžti atgal ten, kur jau buvai prieš tai. Galbūt, šiek tiek ir pasikeitė vaizdas, aplinkos ar dulkių kiekis vienoje ar kitoje vietoje, tačiau pradinis taškas vis viena lieka toks pat. Jis kinta retai. Bet nuo jo visada prasideda kažkas nauja, kažkas kita. Tame taške jau teko pabuvot ir vieną, ir antrą, ir ... kartą.

Kiekviena atkarpa tarp tų taškų būdavo sujungta tam tikrais laikotarpiais, kurie paliko tam tikrą įspaudą bei nepasakytų žodžių, kurie niekada nebus ištarti. Visada lieka liekanų, nuotrupų, kurių sankaupas kaupi, kaupi, bet atėjus laikui jas tiesiog išmeti - nes jos jau niekada nebepasitarnaus, nors ir buvo kaupiamos. Žodžiu, sukauptas kadaise vertingas šlamštas virto beverčiu šlamštu. O gal tai tebuvo tiesiog šlamštas ir tiek?

Taip, taip ir yra. Viskas kas lieka praeities laike - neturi prasmės dabar, nes tai jau miles away from here. Ir tai - nebesugrįš. Nebesugrįš ne dėl to, kad tai jau visiškai nebeįmanoma, bet todėl, kad tai nebeturėtų jokios reikšmės, nes vėl grįžus į praeitį - jos visiškai nepakeisi, o tik dalinai paveiksi ar tiesiog iš naujo išgyvensi jau patirtus dalykus, tik be jokio tiesioginio naujo malonumo. Pastarojo vietą jau bus pasisavinęs širdies adatų meistras, kuris neapsakomu dažnumu pradės maigyt adatas į visas keturias puses. Kam to reikia? Ne man. Jei jūs einat tuo keliu - ir eikit, bet po to nebliaukit, kad eilinį kartą grįžot su dar tuštesnėmis lūkesčių kišenėmis nei prieš tai.

Viskas prasideda nuo pagrindų. Ir visiškai nesvarbu ar nuo jų nugriausi truputį, ar daug - tai yra mizeris. Tačiau jei patys pamatai sudūlės - viskas, konec filma.

Galėčiau pavadint gyvenimą šūdu, kakumi ar kitu daug kam mielu širdžiai žodžiu, bet to nė nesistengsiu padaryt. Man gyvenimas per daug asocijuojasi su galimybėmis, kad galėčiau jį taip žemint. Gi jis nekaltas, kad daug kas nemoka su juo draugaut. Tereikia rast bendrą kalbą ir viskas gali pasikeist. Kardinaliai.

Kartais, kai aplanko nežinomybė, kai neturi taško, kurį galėtum laikyti atsvaros fondu, dalijančiu eilutes su žodžiais, kurie turėtų tave paliesti iš vidaus - pasineri į nežinomybės transą. Į kažką abstraktaus, bet tuo pačiu paprasto.
Tokia būsena žavi ir ne. Žinai, kad pasirinkimas, kad ir koks jis bus - jis bus.
Statai save į įvairiausius bandymus. Nors, kad ir kaip jie baigiasi - lieki visiškai sveikas, nes ta laboratorija - tavyje; eksperimentas - taip pat vyksta ten.
Absoliutas - žvarbus žodis. Įprasmina esmės esmę, bet jos nepaaiškina. Rodos, kiekvienas kelias, kurį pasirinktum - neves ten, kur iš tikro norėtum. Nes tai nebūtų įspūdinga.
Tas sarkastiškas nežinojimas masina it ekstazė, kurią vis siekiama patirti. Skambus žodis nutyla greičiau, nei tylus žvilgsnis.
Jo - neinterpretuosi. Jo - nesužlugdysi. Jis - liks tavyje.
Paradoksalu, bet nėra tuščių erdvių. Jas visada kažkas užpildo:
Spalvos. Kvapas. Vaizdas. Tikėjimas.
Viskas, lyg ekstradicija sau pačiam.. tik - negali to turėti. Suvoki, kad tai yra pasiekiama kaip žvaigždė. Tai kelia potvynius, kelia tornadus.. kartais kelia ir švelnius saulės spindulius - priklauso, kaip norėsi ją pajusti.

Nieko nėra garsiau už klykiančią tylą.
Norint jos klausytis, nereikia jos girdėti.

Ji - juntama.

Is karto prie reikalo. Siandien pagalvojau: kodel zmones yra linke daryti kitam bloga, ar siekti tam tikros, kazkokios, pergales nesvariu budu ar siaip, aiskiai parodyti, kad tas ir anas zmogus nepatinka, nors is tikruju tas ir anas zmogus su juo paciu kone visiskai nesusijes. Tai kam to is viso reikia?
Taigi, kodel mes (zodi 'mes' reiktu suprasti ne kaip absoliucia visuma zmoniu, bet.. tuos momentus, kai mes taip elgiames), su visiskai nepazystamais zmonemis elgiames taip... piktai, izuliai, pasaipiai, kad net baugu kartais iskisti snapa i ten, kur pucia vejelis ar saule kutena savo spinduliais (ne, tai nebutinai laukas - tai gali buti ir viduje esantis pasaulelis, kuriame mes jauciame siluma ar vejeli, kuris perrieda mums per nugara, kai mums buna malonu ar siaip, patiriame seniai ar visai nepatirtus jausmus). Kiesta, bet zmones yra linke peikti, zysti .. t.y. zirsti, tryznioti vietoje del kiekvienos uzdelstos sekundes (kad ir parduotuvese), piktintis viskuo kas dedasi NE tik SU JAIS, bet siaip, kad apskritai TAI dedasi. Is kur visa tai? Kodel tas toks neigiamas emocingumas prasiverzia ten, kur jo nereiktu? Prasiverzia netiketai (si zodi butu galima lipdyti i skliaustelius, bet.. tiek to) (aplinkiniams) ir net su noru (tam zmogui, kuriam prasiverzia visa tai) butinai kazka leptelt ar pagestuot. Lietuviu sindromas. Ne kitaip. Mes (jau rasiau, ka reiskia zodis 'mes') apskritai, kazkokie nesusipratimai tarp viso pasaulio zmoniu, kazkokie degradave, neissipildziusiu ambiciju 'invalidai'. Atrodo, kad lietuviai - visada viskuo nepatenkinti, visada RAS PRIE KO prikibti, kad ir prie to, kad dabar lyja, kai tai buvo prognozuota dar pries tris dienas, o tas zmogus/zmones sakys: "nu kas cia do per (pyp), siandien gi turejo buti giedra diena, ot tie ziniu pranesejai (ar per radija, ar per tv - nesvarbu) totaliai sh... mala". Tokie zmones visada matydami balta, specialiai matys tik juoda ir nieko kita, kaip juoda. Ir tokie zmones esame mes (vel tas zodis, kuri jau aiskinau) visi. Ir kodel taip yra? As nezinau. Noreciau suzinoti, bet... o, kas pasakys kodel? Niekas. Taip ir teks gyventi tokioje musu (be jokiu pasaliniu sio zodzio paaiskinimu) visuomeneje.
[1. Ikvepk, iskvepk, ikvepk, iskvepk... ]

Apie pergales siekima nesvariu budu jauciu cia nera net ka diskuotuot - mes cia butume cempionais .. gal ne kasmetiniais, bet nuolatiniais (jei toks cempionatas egzistuotu). Nu neduok dieve kas nors laimes, o tu pralaimesi. Nu neduok dieve laimes zmogus, kurio tu nepazysti, neduok dieve laimes zmogus, kuris labiau patinka kitiems nei tu - gi nagus nusigriausi ir dar priedu - ta pati zmogu mintyse taip [pyp = apšiksi], kad tereikia tik ir dekoti dievui, kad niekas negali minciu skaityti. Is kur toks zmoniu gerumas? (jei kas nesuprato - sarkazmas cia). Zmones nemoka garbingai zaisti, nemoka pralaimeti, o laimedami su tokiom pasalinem emocijom, kurios ejo iki tos (nesvarios .. bent jau mintine prasme) pergales - visiskai nejaucia pergales euforijos. Tai watafak (cia tipo turejau susinervuoti tai sakydamas, mat taip ir turetu buti) tada kitiems zmonems kaisiot pagalius, vadinti juos .. svelniai tariant - šūdžiais, kad po viso to - visvien nera pajuntama pergales laime? Atsakyti i tai galiu tik taip - zmogau, zaidei su nesvariom mintim, pasiekei tai, ko norejai, bet neisejai nugaletojas - isejai nugaletas... ne kitu, o paties saves.
[2. Tiesiog, ismokime i zaidima (si zodi nereiktu suprasti pilnai tiesiogine to zodzio prasme, nes zaidimas gali buti ir pats gyvenimas.. and so on..) ziureti zaidybines atmosferos paveiktomis akimis, mintimis ir veiksmais, o ne triest ... kad tik kitas geriau nepadarytu ko, ar neatliktu ko, ar .. tiesiog - nelaimetu.]

Kodel zmones budami nepatenkinti savimi - islieja visa tai ant kitu? Nu gerai, suprantu - norisi kita sumenkinti, norisi ji padaryti tokiu, KOKS ESI PATS. Bet argi tai pavyksta? Tu jauti tik sekundini palengvejima tavyje, kai tai darai, o tam zmogui gali sudergti ne valanda ir ne diena jo gyvenimo, mat del kazkokio pusprocio 'invalidisku' ambiciju jis turi kenteti. Taigi, del sekundes malonumo ir visvien po to einancio sleikstulio savimi ir nepasitenkinimo jausmo - mes (apie tai (si zodi) jau kalbejau... ) kone ir kitus verciame taip jaustis ir tokiais tapti (kazkoks cheminis dauginimasis cia ar kas?). Tipo, jei pasakysi: [be cenzuros] "Tu šūdas! (zinoma, taip niekas nesako, o sukuria vietoj to vieno zodzio daugiaeiline sakiniu kuopa, kuria nori pasakyti daug, bet pasako tai, ka as jau ir parasiau [ tuos du zodzius ])", tai kas nors nuo to turetu pasikeisti? ... Jau pradejau kartotis (red. past.) Gerai, tai va. Nespjaukim (irgi ne tiesiogine to zodzio prasme - dabar paklausit, o kodel as taip aiskinu dabar vis tuos zodzius?... O gi todel, kad va tokie zmones, apie kuriuos as cia ir rasau - visiskai to nesuprastu ir suprastu taip, kaip ju paveiktos juodosios smegenu mintys jiems diktuotu) i zmones, kurie musu kelyje visiskai nepasirodo, o tik prasilenkia pro mus. Koktu visa tai stebeti ir buti net paciam viso to... kartais... epicentre. Is tokiu 'papuvusiu' zmoniu galima tik... ne, siaip nieko negalima. Tiesiog tegul jie sau gyvena savyje ir zusta, maziau i juos kreipsi demesio - maziau jie uzkres tave ir tuo greiciau jie patys save pribaigs. Arba visiskai prisibaigs, arba pagis ir taps eiliniais normaliais zmonemis.
[3. Nedrebk kitam meslo, kuri pats kramtysi su cukrum.]

Lietotājs
Parole