Vėžys yra pavojinga liga, tačiau ne kiekvienas ja susirgęs miršta. Daugybė tokių, kaip aškuriems buvo diagnozuotas vėžys, šiandien gyvena su šia liga kaip su bet kuriuo kitu chronišku sveikatos sutrikimu, pavyzdžiu, aukštu kraujospūdžiu ar cukriniu diabetu. Kaip ir kiekvienas žmogus, turintis pastovių sveikatos problemų, vėžio pacientas privalo reguliariai tikrintis sveikatą visą likusį gyvenimą, netgi pasibaigus ligos gydymo procesui. Tačiau priešingai kitiems susirgimams, vėžio pacientai pasibaigus gydymo periodui neturės gerti vaistų ar specialiai maitintis.

Vėžys pakeite mano gyvenimą

Sirgdamas vėžiu visada atkreipiau dėmesį į skausmą. Netgi nedidelis sveikatos sutrikimas manęs neramina. Nors apie mirtį galvoju bei analizuoju savo išgyvenimus yra normalu, svarbiausia susitelkti ties šia diena ir ties gyvenimu. Prisimenu daktarės pasakymą, kad vėžys dar nėra mirties nuosprendis. Daugelis žmonių, sergančių vėžiu, buvo sėkmingai išgydyti. Kiti gyvens ilgus metus net ir sirgdami šia liga. Taigi stengiuos maksimaliai išnaudoti kiekvieną dieną, tiek sirgdams vėžiu, tiek jo nesigydydamas.

Girdint gydytojų diagnozę visą kūną sujausto begalinė baimė. Sužinojus kad sergi vėžiu, ilgą laiką sunku galvoti apie ką nors kitą. Tai būna pirmasis dalykas, apie kurį pagalvoji kiekvieną rytą. Noriu, kad žmonės, kuriems diagnozuotas vėžys, žinotų, kad ši savijauta pagerėja. Kalbėjimasis apie vėžį padeda susitvarkyti su naujai užplūdusiomis emocijomis. Prisiminkite, kad nusiminti ir liūdėti taip pat yra normalu.

Faktas apie vėžį įtakoja ne tik jus, bet ir visą jūsų šeimą ir draugus. Jūs pats nesate tikras, kaip šis faktas pakeis jūsų ir jų gyvenimus. Galite jaustis priblokštas ar pasimetęs, gali būti sunku klausytis, suprasti ar prisiminti, ką kiti tuo metu sako, ypač pirmą kartą išklausant daktaro diagnozę dėl vėžio. Tai išgirdus nėra neįprasta užsisklęsti savyje.

Sužinojus apie vėžio diagnozę, jūsų įsitikinimai ir patirtis padeda apsispręsti, ką jums tai reiškia. Suvokus savo mirtingumą ir kovojant su daugeliu vėžio iššūkių, yra tikimybė pasitikrinti savo religinį tikėjimą, asmenines ir šeimos vertybes, bei gyvenimo prioritetus. Susitaikymas su vėžio diagnozės realumu bei mokymasis, kaip su šia liga gyventi, reikalauja daug jėgų.

Sužinojęs apie tai, kad sergu vėžiu, dvejojau, kam apie tai pasakyti ir kaip.Aš jaučiau pareigą artimiesiems apie tai pranešti, tačiau dauguma sugeba išlaukti to momento, kol bus tam pasiruošę. Dauguma nežino, kiek tam prireiks laiko.

Po vėžio diagnozavimo reakcija mano buvo šokas, baimė, nerimas, kaltė, liūdesys, sielvartas, depresija ir pyktis. Kiekvienas gali patirti kelis ar visus iš šių pojūčių, ir kiekvienas skirtingai su jais kovoja.

Šokas buvo pirmiausia emocija, nes niekas nėra pasiruošęs išgirsti, kad serga vėžiu. Vėžio pacientams nėra neįprasta svarstyti, kodėl taip atsitiko būtent jiems arba manyti, kad jie to nenusipelnė ir tai yra neteisinga.

Manepersekioja baimė ir nerimas. Aš bijau paties vėžio,bijau gydymo, ir abejoju, araš tai ištversiu. Skausmo ir kančios baimė yra vienas didžiausių mano iššūkių.

Jaučiuos kaltas, kodėl nesikreipiu i medikus anksčiau, kodėl anksčiau nepastebėjau simptomų, kokie veiksmai ar neveikimas sąlygojo vėžio išsivystymą. Kaltinu namų ir darbinę aplinką. Taip pat bijau, kad ir kitimano šeimos nariai susirgs vėžiu. Iki šiol apie vėžio atsiradimą labai mažai žinoma. Tiesa, kad nedidelis atvejų skaičius yra paveldėjimas, t.y. didesnė tikimybė susirgti vėžiu, jei juo serga šeimos narys. Tai gali sukelti papildomų rūpesčių sergančiajam vėžiu.

Jaučiuosbevilti&scar on;kai supratęs, kad vėžys neleis džiaugtis sveiku ir laimingu gyvenimu. Sunku būti optimistu, ypač nesant garantijų dėl ateities. Vien mintis apie gydymą, ir laiką, kurį tam reikės paaukoti, yra bauginanti tad aš pasitraukiu..

Kankina praradimo jausmas. Liga pakeite savęs pojūtį, supratimą apie savo kūną, save ir savo ateitį. Sielvartas yra normali reakcija į suvokimą, kad reikėjo atsisakyti susikurto požiūrio ir minčių apie save, ir išmokti tvarkytis su naujomis aplinkybėmis. Tai gali užtrukti man.Man gali padėti pokalbiai su artimu žmogumi, bet tokio nėra. Svarbu rūpintis fiziniu skausmu, tačiau kankinantys jausmai ne mažiau svarbūs ir reikalingi gydymo.

Jaučiu pikti. Kartais pyktis būna nesąmoningai nukreipiamas prieš artimiausius žmones, gydytojus.

Aš tiesiog sergu...