Lengvi sparnai iš lėto skleidžias,
Melsva spalva apgaubdami.
Tylia kalba žmogutis meldžias
Ir eina oru, dangumi...
Širdies plakimo negirdėti -
Vien tik malda ir šiugždesys
Švelnių sparnų nuo lengvo vėjo,
Nuo virpesių – koks žavesys...
Šventumas traukia ir baugina -
Malda netyla nuolatos.
Žmogutis sklendžia, lėtai kyla
Dėl atvirumo ir maldos...
Akys užmerktos – vien tik lūpos
Suvirpa nuo šventos kalbos.
Staiga nusijuokia lyg būtų
Pažadintas ryte mamos...
Kūnelis tolsta, lėtai nyksta
Nušvitusiam dangaus skliaute,
Dar nusijuokia ir ištirpsta -
Palieka tik tyli malda...