Vėl krenta lašas nuo pastogės,

Varvekliai dyla palengva.

Takeliais lekia upių srovės.

Ledai aptirpę jau krante.

Balutės telkšo pievų toliuos.

Saulutė šypsos pietuose.

Žaliuoja samanos net kloniuos.

Sniegutis tirpsta laukuose.

Ir šypsenos vėl veidus puošia,

Vėl šilta nuo linksmų kalbų.

Geriems orams kiekvienas ruošias,

Bet vis dar vaikšto su skėčiu.

Gamta pabunda nuo laukimo

Gaivių pavasario dienų.

Žmogus pajunta jos budimą -

Pakyla iš liūdnų minčių.