Popietė
Vos vienerių metukų berniukas
sėdėjo žvelgdamas į mane
keletos rankų nuotoliu. Visas pilnas žingeidumo, energijos,
sklindančios iš
plačiai atvertų, mielų kūdykiškų akių. Šalia sėdintis tėvas laikė berniuką už
rankutės, kad šis per savo norą viską aprėpti, neišvirstų iš super didelio, oda aptraukto minkšto fotelio.
Jis atrodė lyg princas be karūnos, vos įsiropštęs į savo sostą. Tėvo povyza liudijo apie
kažkieno laukimą.
Aš nužvelginėjau visus aplinkui ir mąsčiau apie save. Širdis tvinksėjo ramiai kaip ir
mintys, nes nebuvau kažkuo
konkrečiai ar naujai susižavėjęs. Tiesiog buvau atviras
bet kokiam žmogiškąjam kontaktui, mane beužkalbinusiam ar
teigiamam akių žvilgsniui su visais nepažįstamais veidais kavinėje.
Galvoje švystelėdavo vaizdai
praėjųsių audringų romanų, akimirkų ar šiaip pilnų aistros momentų.
Tas atvirumas ir nebylus
ėjimas į žmones kur aš bebūčiau liudijo
vienatvę, užsitęsusią mano gyvenime. Aš ilgėjausi prisirišimo prie artimo
sielai žmogaus. Praeities meilužiai jau nebedegino sąmonės. Per daug buvo praėję laiko, kad visa tai atgytų ekspulsyviu emocijų prasiveržimu, kame buvau ir esu profų profas.
Kažkada, po visai neseniai nutrūkusios mano draugystės su vienu iš jų,
man tiesiog sėdint
viešoje vietoje galėjo lengvai sudrėkti akys išvydus netoliese ramiai
sau beburkuojančią porelę. Tokie momentai taip stipriai sujaudindavo, kad tos
kelios minutės gyvų prisiminimų priversdavo mane vėl iš naujo patirti kažkada buvusio džiaugsmo, netekties, lūkesčių neišsipildymo,
svajingo skrajojimo ar apgailestavimo kartėlį bei tos akimirkos orgazmą.
Aš buvau ir vis dar esu taip lengvai pažeidžiamas praeities emocijų netgi praėjus keletui
metų po išsiskyrimo su žmogumi, kurį kažkada mylėjau. Aš ilgai nešiodavo savo meilę taip ir neatiduotą konkrečiam vyrui, nes tam kam ji buvo skirta jos mažiausiai reikėjo. Tad gyveno ji manyje pati sau nustatydama laiką kada
pasišalinti.
Kiekvienas gilus mano įsimylėjimas įvykdavo labai greit suvokiant, kad to ko trokštu,
esąs susižavėjęs – turi mažai šansų pavirsti abipusiu pojūčiu. Keista, bet kuo aiškiau pajusdavo esantį neadekvatų pojūtį man iš mano mintis, sapnus ir kūną užvaldžiusio vyro – tuo giliau aš į jį įklimdavau. Tai lyg žūklės afektas - kuo toliau vos ant kabliuko užkibusi žuvis sprunka, tuo giliau tas kabliukas įsminga
į aukos kūną ir labiau skauda.
Aš buvo vienas, su savo praeityje
nepriimta meile, neatrastu mano atsidavimu, bet pakankamai ramus, stebintis kavinėje esančius ir nesąmoningai juos skanuodamas savo gerai
išdirbtais radarais.
Laikrodis artėjo septintos
valandos link. Aš pradėjau ruoštis palikti šią mane į praeitį paskandinusią kavinę ir tą mažą, gražutį, plačiomis akimis besidairantį
berniuką. Jis iš kart pastebėjo mano susiruošimą ir lyg atsakydamas man šyptelėjo. Kažink ką ta šypsena reiškia? – pagalvojau. Greičiau tai tiesiog tas teigiamas naivus atvirumas, kuriuo vaikai esą apdovanoti pačios gamtos vos tik išvydus pasaulį,
o mes, suaugę tai sąmoningai ir dėsningai praradę, nelabai suvokdami kodėl ir kam.
2005.09.24
Buvo rytas. Ankstus rytas...
Mes vartėmės plačioje lovoje,
lietėm vienas kitą ir kalbėjomės. Nors buvom pažįstami ne daugiau nei šešias valandas iš manęs nesklido įprastinis atsargumas
naujam žmogui mano gyvenime. Tarpusavyje esanti erdvė ir tvyranti šiltumo nuotaika tartum nuginklavo mane bet kokiam minčių ar išraiškos atsargumui bei savigynai. Man tiesiog buvo gera būti atviru, švelniu, liesti greta gulinčio vaikino kūną, jį bučiuoti ir susitinkant žvilgsniamas nespruktį į savo sielos užkabarius. Tarp mūsų nebuvo sekso, akys net savavališkai negaudė pastebėti vienas kito
diametrų ar šiaip kaip ten viskas atrodo. Visa kūno povyza, kalbėsena šuoliavo lygiagrečiai į vienas kitą – nepadarydama jokio stataus kampo
akims ir skiriamai energijai skilndančiai iš mūsų kūnų. Kad mes praleisim likusios
nakties valandas kartu ir bendravimas absiribos tik glamonėmis ir bučiniais, sutarėm naujojo pažįstamojo iniciatyva. Man sunku buvo tuo patikėti, tačiau net nebandydamas prieštarauti su tuo sutikau, nors savyje
gana įtikinamai pagalvojau: - pažiūrėsim...
Aš neištvėriau patikrinti
naujojo pažįstamojo nuostatų, tačiau labai greit pats įsitikinau, kad bus taip kaip pats sutikau.
Mūsų rankų judesiai ir kūnai nedavė jokių šansų net tyrinėjančiai paliesti intymias jo kūno vietas.
Ir kažkodėl tas gana
neįprastas vaikinų bendravime draudimas visai nesukėlė jokių nesusipratimų ar kaip kažkas pagalvotų – nusivylimo naktinio
draugo atžvilgiu. Aistros šėlsmo nuvarginti mes nurimom. Švito.
Numigom vos kelias valandas, o aš tik vos vieną. Prabudau pirmas ir lėtais rankų judesiais beglamonėdamas Randy – pabudinau jį. Mes ir toliau vartėmės toje pačioje lovoje. Karts nuo
karto pasikeisdamai palikdami kambarį į tualetą.
Man sugrįžtant į miegamąjį
jis stovėjo tarpduryje, mums prasilenkiant Randy apkabino mane ir pritraukdamas prie savęs – palietė giliu drėgnu bučiniu į lūpas. Tai buvo visiškai nelaukta. Pasijutau lyg būčiau
savanoriškai sugautas to, kieno kažkodėl būčiau nedrįsęs tai paprašyti. Aš buvo geidžiamas. Ir tai būtent tas jausmas į kurį pačios gamtos buvau apdovanotas naturaliu
atsaku – tuo stipriu, visiškai atsiduodant mano vyrui, moterišku pojūčiu gerai sudėtame vyriškame
kūne. Lūpoms užbaigus bučinio ritualą mes džiugesio žyburėliais žvelgėm į vienas kito akis. Veiduose nušvito atvira
šypsena. Rankos vis dar buvo
susikabinusios, mes palengva pradėjom jausti erdvę atsirandančią tarp mūsų prasilenkiančių kūnų. Atitoldami vienas nuo kito perbraukiančiais lyg magnetas rankų
prisilietimais, Randy išnyko už virtuvės durų. Aš žvelgdamas į lovą, pasisukau ryto spindulių, lango link.
Kaip tik tuo metu rytinis
vėsumas žliūgtelėjo pro vos tik pravirą apatinę lango dalį priglausdamas langą dengiančią permatomą užuolaidą prie mano kūno. Pajutau tokį pat jausmą lyg dar kartą tarpduryje lieščiau ir bučiuočiau jį. Tai buvo toks pojūtis tik be žiburėlio ar tvinksinčios šilumos viduje. Vėsumos gūsio
apleista lango užuolaida palengva atitolo nuo manęs – lygiai taip pat kaip Randy kūnas, rankos, kurių šilumos dalį dabar pasisavino ryto gūsis taip slaptai ir netikėtai įsmukęs vidun.
Aš sugrįžau į lovą – atsiguliau nuogas net neužsiklodamas – gi užlango nors ir Rugsėjis, bet vis dar su vasaros nuotaika ir šiluma. Džiaugiausi
tuo momentu, ta mudviejų turima akimirka be jokių
nuklydimų ar pasvarstymų – o kas toliau... Dabar viskas buvo gražu, švelnu ir miela – to pojūčio vedamas žvelgiau į lubas ir be jokios gėdos lėtai glamonėjau save lyg bandydams atkartoti tai kas nutiko tarp mudviejų tarpduryje. Sugrįžus Randy nė kiek nesutrikau, žvilgtelėjau džiugesio pilnomis akimis ir pasislinkdmas į lovos vidurį priėmiau jį. Mes nepasakėm nė žodžio, apsikabinom ir ramiai
gulėjom šalia vienas kito, nors vidus kunkuliavo... bent jau mano.
Vidurdienis
Artėjant vidurdieniui mes sėdom į metro. Išlipom pakeliui į Manheteną „ DeKalb“ stotelėje – kur būdami abu
išalkę nusprendėm šį bei tą užkąsti netoliese esančiame restorane.
Būtent čia
trumpai nupasakojau savo gyvenimo tarpsnį JAV ir aplinkybes, kuriomis sukosi mano gyvenimas šiame mieste.
Randy visa tai buvo naujiena, o tai kad aš neturiu jokių legalumo dokumentų šioje
šalyje išsprūdo nevaldomu emocingu šūksniu.
- O, Fuck !!!
Aš nužvelgiau šypsena jį taip duodamas suprasti „ o ką?... “ be jokio neigiamumo ar blogo nusistatymo, nes to buvo galima ir tikėtis iš padoraus JAV piliečio, kuo
buvau tikras Randy atžvilgiu.
Mums atnešė patiekalus. Abu buvom išalkę, tačiau žiūrint iš šalies į tai ką, kiek ir kaip mes valgėm, vargu ar galėjai patikėti, kad paskutinį kartą buvo valgę
prieš 14 ar net daugiau valandų.
Iš Randy akių sklido tyrinėjančiai atsargus, bet ne priešiškas žvilgsnis. Jo kalboje visiškai nebuvo užsidegimo ar energijos išsisakyti, ko negalėjai pasakyti apie mane. Aš buvau šnekus net manęs neklausiant. Pasakojau apie save, visus ir viską – kas dėjosi mano gyvenime. Laisvumas ir visiškas atvirumas buvo mana korta.
Ramiai trumpus jo
pasisakymus užpildydavau ilgais
sakiniais, pasakodamas įvykius iš savo gyvenimo aplamai, pačiais
svarbiausiais mano suvokimais, pajautimais bei atradimais iš praeities, dabarties ir esamo momento. Tiesiog skubėjau dalintis visakuo tuo lyg atversdamas save pašnekovui, kuris į tai kaip ir į viską kas vyko tarp mūsų reagavo santūriai. O gal jis tiesiog buvo pavargęs?...
Randy niekada neįsiterpdavo spontaniškai. Jis
nuosekliai išklausydavo į jį beskriejančius sakinius, mintis ir ką tik suvirškintą akimirką už jų lyg neužklūdamas kaip senas asas
manevringai išvengdamas priešo kulkos. Jis prabildavo tik man nutilus. Užklausus
apie keliones, Randy tartum atgijo ir ne dviem sakiniais kaip iki šiol, papasakojo apie
savo kelionę į Egiptą. Aš pasinėriau į tai, kaip kažkada mokykloje beklausydamas istorijos
mokytojos pasakojimo apie tolimus ir tik įsivaizduojamus man tuo metu kraštus.
Mes įpusėjom kiekvienas savo patiekalus. Ir žvilgtelėjęs į Randy lėkštę pasakiau
„Tu užsisakei labai lengvą maistą – vien tik salotas su
suriu, nieko stipriau?“
„Aš nevalgau mėsos - esu vegetaras, bet valgau kiaušinius, kai tikri vegetarai net ir to nevalgo.“
Čia jau aš turėjau kuo papildyti atsakydamas:
„ O aš būdamas mažius ir dainuodamas vietinio kaimelio meninės saviveiklos
kolektyve prieš koncertą išgerdavau 1 arba 2 nevirtus [ žalius] kiaušinius. Mat seni dainoriai sakydavo, kad tokiu būdu balsas geresnis“
„ Na ir koks skonis?“
„Kaip šaltos spermos !”
greitai ir linksmai atsakiau
„Vau vau vau – tikuosi tai supratai gana vėliau?“ atsilošdamas paklausė Randy
„Tu ką – aš buvau geras vaikas, o kas prie ko ir kaip supratau atvykęs čia, į Niujorką. Kaip ir išdrįsęs būti tuo kas esu širdyje nuo vaikystės, gyventi taip kaip jaučiu ir noriu. Tai tarsi antras gimimas – skausmingas, atsimenamas. Tai gimimas iš pačio savęs, iš tos praeities, kurioj buvau įkalintas
laiko, erdvės ir tradicijų.
„Aš tuo neabejoju... “ - pritarė Randy ir baiginėjo gerti savo stiklinę vandens, nes kaip
vegetaras – negeria net arbatos.
Užbaigus patiekalus abu pradėjom
kuistis po savo kišėnes, išsitraukdami pinigines ir skaičiuodami kas kiek turi mokėti. Randy gana aktyviai pasisiūlė užmokėti vienas pats visą sąskaitą. Aš
padėkojau jam – nors visiškai nesupratau, kodėl jis turi mokėti
už mane .
Mes atvažiavom į Junion Skverą. Išlipom ir Randy iniciatyva prasiėjom šviežių rudens gėrybių
turgeliu supantį visą J.S. kiekvieną šeštadienio rudens rytą kaip ir šį.
Randy dairėsi ir įdėmiai apžiūrinėjo man daugelį nežinomas egzotines daržoves – apie kurias neturėjau ne „žalio supratimo“. Tad nieko nesakydamas tiesiog ėjau greta ir įdėmiai su man
nebūdingu paklusnumu klausiausi jo iškalbos apie tai ką
ir kaip galima paruošti bei kaip visa tai skanu ir sveika. Mums prisiartinus prie įvairiausių rūšių
pomidorų man iškart išsprūdo pasisakymas, kad tai mano pati mėgstamiausia daržovė. Randy nupirkęs du mažus krepšelius vyšnios dydžio rūšies
pamidorų, vieną jų įdavė man – „ Čia tau, skanaus“
Priėmė tai su
pasitenkinimu. Tai vienas iš tų momentų, kuomet pajutau: man nėra jokio noro skubėti atgal į Brukliną ir užsitveriant vėl įsitraukti į savo kasdienybę jaučiant „nieko čia tokio reikšmingo, eilinis fuckas ir viskas, rytoj gal net bus geriau“.
Nuo pat pabudimo manyje tvinksėjo Randy tolimesnė pažinimo banga vedanti be matomų kontūrų.
Apėję turgelį susėdom ant žemės nugara vienas į kitą J.S. pievelėje. Randy savo dešine ranka nematomai apčiuopė mano kairįjį delną, pirštų galiukais glostydamas tai. Džiugiai
nuščiuvau lyg būčiau atradęs dar vieną gyvenimo tiesą, kas šiaip jau visiems
kitiems senų seniausiai aišku.
Kaip atsaką į Randy žingsnį manęs link, bent jau taip aš visus šiuos pastarojo pusvalandžio
įvykius traktavau sau, atsilošiau savo galva į jo galvą, nejausdamas pasipriešinimo – atpailadavau
nuo vidinės įtampos savo kūną.
„Kur daugiau rasi tokią
toleranciją ir pakantumą, jei ne Niujorke. Sėdi du gėjai susikabinę rankomis ir klausosi Amišių giesmių vidury miesto, vidury
dienos“
Aš kiek uždelsęs ką atsakyti, nes mintys buvo oi kaip toli jau nukeliavusios, nė su greičiausia raketa nepavytum, atsakiau: „Tik
Niujorke, kai Lietuvai iki viso to taip toli kaip tas atstumas skiriantis JAV ir Europą“. Randy vis ramiai glostė mano delną. Aš laimingas tuo momentu kaip apsalusi bitė nuo savo paties medaus, jaučiau Randy kūno svorį krentantį į mano nugarą, klausiausi besitęsiančios religinės giesmės. Aš buvau
toks ramus ir kartu tvirtas, kad rodos nėra tokio įvykio, jėgos
ar energijos, kuri galėtų sudrumsti tą mudviejų ramybę ir neskubėjimą į niekur.
Mes buvom čia ir dabar, gyvenom tuo momentu be jokios nuostatos į priekį. Mes nekalbėjom, tik klausėmės Amišių
giesmių pertraukiamų trumpomis skaitomų ištraukų iš Biblijos vieno iš bedainuojančiųjų. Ir tik nuolatinis praeivių burys sudrumsdavo į nieką sufokusuotą kiekvieno iš mūsų žvilgsnius.
Mes tylėjom pasinerdami kiekvienas į save, vis besiklausydami
mums negirdėtų giesmių. Randy nusižiovavo ir pasukdamas į dešinę savo galvą mano ausies link pasakė, kad yra pavargęs ir norisi miego. Aš
iškart išnirau iš besiklausomos choro giesmės, paklausiau: „Tu eini namo?“
Taip, atsakė Randy - „ gi miegojau vos tik keletą valandų kaip ir pats“.
Mes pakilom. Randy einama kryptimi
nužvelgiau artimiausią metro stotelę ir prie jos priėjus abu sustojom. „Čia mano stotelė. Dėkui
už
maloniai praleistą laiką... “ be jokio patoso ištariau aš.
Aš neskubėjau leistis žemyn.
Apkabinau Randy pabučiuodamas jam į kaklą. Randy atsakė tuo pačiu. Trumpai suspaudėm vienas kitą glėbyje.
Atitolę kiek pastovėjom nukreipdami skvarbius žvilgsnius į viens kito akis, bet nepratarę nė žodžio abu pasisukom priešingomis kryptimis ir nutolom.
Aš desperatiškai norėjau
atsisukti ir paprašyti jo tel. numerio, bet kovodamas pats su savimi to vis dėlto nepadariau. Viduje jaučiau, kad noriu
atsisukti ir turėti galimybę susisiekti su juo dar kartą, bet kažkas labai tvirtai kuždėjo manyje: „ nereikia... nesikabink ir nenorėk perdaug... “. Grūmiausi su ta valinga mintimi – balsu ir jausmu jį išvysti vėl. Bet kaip visada nusileisdamas bet kam stipresniam
leidausi laipteliais žemyn, metro traukinuko link nedrįsdamas, bet taip norėdamas grįžti... ar bent sustoti...
Jaučiau gilų kažko netekimo,
kažko neįvardinto, neapčiuopto, gimusio - bet nespėjusio subręsti, kažko pradžios be atomazgos jausmą. Negalėjau to nusakyti – tik jausti atsiradusią gilią
ertmę sieloje, kurią taip norėjo užpildyti atsisukdamas ir sugrįždamas pas jį.
Traukinukas riedėjo Manheteno
tiltu. Aš kaip nuginkluotas karo
belaisvis abejingai sekiau vagone vis besikeičiančius keleivius. Tai manęs niekaip neįtakojo, nei džiugino, nei kėlė žingeidumą, nei stebino tas judantis margumynas. Aš tiesiog pats negalėjau sau atsakyti kodėl neišdrįsau. Kodėl
paklusau tam balsui iš pašalies sąmonėje. Kodėl ne sustojau, kodėl neišdrįsau...
Ausį pasiekė krykštaujančio
vaiko balsas, pasisukau ir išvydau besijuokiančią mažą, spurdančią gal nė dvejų metukų neturinčią mergaitę jauno tėvo
glėbyje. Tėvas pirštų galiukais bėgiojo dukrelės kūnu. Ji taip spindėjo
šypsena, kad galėjau suskaičiuoti jos pieninius dantukus. Žvelgiau į šį įdilišką šeimynį momentą ir pasidavęs tai akimirkai nusišypsojau. Traukinys sustojo ir aš išlipau lydimas tos mergaitės juoko kaip aido.