Prie Lango...
Niekas taip neramina žmogaus
kaip žiūrėjimas į tekantį vandenį, degančią ugnį ar į dirbačius žmonės.
Už lango krenta lašai, nenutrūkstamais dryžiais lyg šluotos ruožais per medines grindis. Tas viską
permelkenčio vandens garsas ramina geriau nei valerionai ir migdo lyg vakaras po sunkaus fizinio darbo. Gera sedėti ir sąmoningai apčiuopti šį momentą, bandant pajausti kiekvieną šios harmonijos
skleidžiamą vidinį skambesį beatsimušantį kažkur sąmonės užkabaryje. Regint šį Gamtos tapomą
nesausą paveikslą, priimti Tai visiškai pasiduodant ir tame jaučiant šio momento kaifą. Nesusireikšminant ar net suvokiant savo bejėgiškumą, susilieti su tuo kuo esam ne savo valia – dalis mus supančios ir esančios mūsų viduje Visagalės Motinos Gamtos. Ir tiesiog užmigti trumpam pietų poguliui besėdint greta
besibeldžiančio lietaus už lango.
Prabudus visa to kaip nebūta. Už lango jau kitas peizažas – saulėtas, su vėjo
gūsiu, džiovinančiai lekiančiu nenusakomai toli. Jis pavogė mano trumpą, saldų miegą, ištraukė iš sapno ir išbudino kūną nauju lapų kedenimo garsu.
Nusišypsau paveikslui kabančiam
prieš akis ant sienos. Atrodau idiotiškai, bet jaučiuosi gerai. Vis neskubu išsiritinti iš savo krėslo, tiesiog negaliu, kad ir to labai norėčiau, kas yra visiškai priešingai.
Tūnau visame tame momente kaip nesugebantis ropoti kūdykis ir plačiomis akimis, nauju žvilgsniu išlėto stebiu
aplinką lyg atrasdamas kažką naujo – kas
atrodo visiškai absurdas. Mielas ir saldus absurdas be jokio neigiamumo šešėlio ir taika mano mintyse. Pasiduodu ir tiesiog priimu aplinką tokią kokia ji yra, užmirštant kasdienybę, reikiamus nudirbti darbus,
būsimus skambučius ar neatideliotinus vizitus ir patį save.
&nbs p;
2006.05.19
Englewood, NJ
P.S. tai naujausias mano rašinukas – šiai dienai.