Nina Simone – klausausi jos ir taip gerai
girdžiu jos balsą, lyg pirmą kartą. Už lango ramus pavasario rytas. Ką tik palijo – drėgmė lyg rūkas
tvyro ore. Nekaršta ir nešalta. Tiesiog „super comfortable“.
Suvokiu kodėl neimu išeiginių –
nenoriu „to go out“. Viduje esu ne Šikagoje, bet Niujorke. Save atsitveriu nuo miesto, greta kurio gyvenu dabar lyg taip bandydamas išsaugoti save ir neįsileisti jo. Esu Niujorke, o ne čia. Kodėl? Kažkaip man čia viskas komplikuota – nesąmoningai nenoriu tapti
Šikagos dalim, įsivelti į šio miesto sūkurį, nenoriu prisirišti. O ir kaip prisirišti esamoje vietovėje, jei aš dar neesu „paleidęs“ Niujorko.
Taip pat ir širdy – esu pats sau, su
savimi. Kamputyje išsaugodamas tą jausmą tam pačiam vyrukui – Randy. Naujam žmogui
nėra vietos. O gal esu vis dar visas jame, nes jokia nauja meilė nesudrumstė širdies. O kaip gi ji sudrums mane, jei sąmoningai neinu į žmonės.
Neinu „out to people“, nes visai nesinori. Jaučiuosi
saugiai savo jausmu jam, kaip rankos
delne užsklęstas žiedas nuo vėjo, lietaus, apgaubtas
šilumos.