Sutrikusi saviidentifikacija
Turiu kelis pažįstamus su kuriais susitinkame prie kavos puodelio pasikalbėti. Nesimatome taip jau dažnai, todėl kiekvieną kartą susėdus drauge ir laukiant kol padavėja atneš kavą apsikeičiame tais pačiais klausimais: na, kaip tu laikaisi? Į tą "laikaisi" dažniausiai įeina noras sužinoti žmogaus emocinę būseną; gal nuo paskutinio karto kada matėmės įvyko kokie pokyčiai, gyvenimas pasidarė šviesesnis, linksmesnis, bent jau dingo neišblėstantis tuštumos jausmas, kuris iš tikro (tikiu) gali išvaryti iš proto. Žmonės kartais prieina ribą ir dėl menkesnių priežasčių - ypač jei trūksta gebėjimo introspektyviai pažvelgti į save, įvertinti tai ką turime. Visada „smagiau“ skaičiuoti tai, ko neturime nei pasidžiaugti, kad ir mažyčiais pasiekimais, kurie iš tikro mus galėtų padaryti laimingais. Na gerai, bent jau išsilaikyti vandens paviršiuje nei kirviu nerti į savigraužos ir apgailestavimo pelkę, giliai įsmingant į dumblą. Grįžtame prie laimės pojūčio, kuris yra tik mūsų pačių individualus suvokimas dėl ko mes tokie jaučiamės arba nesijaučiame. Taigi, po klausimo "kaip laikaisi?" išgirstu jau ne kartą girdėtą atsakymą:-" Aš - vienišas". Iš tikro daug vyrų jaučiasi vieniši ir niekaip neranda atsakymo, kodėl jie taip jaučiasi. Kokios priežastys palieka juos užribyje, negalinčius susirasti artimo žmogaus ir verčiančius su skausmu ir liūdesiu gyventi užsidarius tarp savo keturių sienų. Negalėčiau pasakyti, kad žinau atsakymus į visus galimus variantus, tačiau vieną dėsningumą tikrai pastebėjau – tai negebėjimą savęs identifikuoti. Arba tas atvejis, kada saviidentifikacija vyksta tik per amžiaus prizmę. Sakyčiau, katastrofinis variantas betarpiškai vedantis vienatvės link. Jeigu man 35 metai ir aš nesugebu įvertinti savęs, kaip asmenybės, jei savęs vertinimas vyksta tik per galimybė išlikti amžinai jaunatviškų, stengiantis tai įrodyti sau ir aplinkiniams, bandant sukurti santykius su 15 metų ar daugiau jaunesniu žmogumi, – tuomet manęs nestebina, kad viskas anksčiau ar vėliau baigiasi nesėkme. O kaip turėtų būti kitaip? Mano pažįstamas jaučiasi amžinai jaunas ir amžinai vienišas. Kažkodėl jaunatviškumo pojūtis jam siejasi su siekiamybe kurti tarpasmeninius santykius su dvidešimt metų jaunesniais vyrais neįvertinant neišvengiamo faktoriaus, kaip biopsichosocialinės žirklės. Būkime sąžiningi patys sau: kliedesys, kad meilė nugali viską. Nežinau kam tokia mintis atėjo į galvą, bet gyvenime yra viskas kitaip; meilė nėra savaime suprantamas ir visą laiką, pats savaime, egzistuojantis reiškinys – čia reikia darbo ir turėčiau pasakyti, kad pastangų reikia įdėti nemažai. Taip pat tenka pripažinti ir tai, kad amžiaus skirtumas yra lemiamas faktorius išlikti santykiams ilgą laiką, ar ne. Tikriausiai visiški romantikai ir naivuoliai užmėtytu mane akmenimis, bet... gerai, tiesiog leiskime kiekvienam viską išbandyti savo paties kailiu. Galiausiai žmogus daro išvadas tik iš savo asmeninės patirties, kitaip nesigauna. Man, kiekvieną kartą belaukiant kol padavėja atneš kavos, belieka klausyti tų pačių, jau tūkstančius kartų girdėtų frazių „Jaučiuosi vienišas. Jaučiuosi jaunatviškas ir noriu dvidešimt metų už save jaunesnio. Juk aš toks jaunatviškas... ir kodėl toks vienišas? “ Taip ir sukasi karuselė. Užtenka paskaityti skelbimus, kada brandaus amžiaus vyras desperatiškose paieškose atmeta tuos, kurie (galbūt) turėtų pasidalinti kažkuo vertingu su kitu žmogumi. Atmeta tuos, kurie yra jo amžiaus ribose, nes toks vyras jaučiasi jaunatviškas ir... vienišas. Kuo jis labiau vienišas, tuo jis įnirtingiau sukasi toje beprotiškoje karuselėje negalėdamas nieko pakeisti: klaida po klaidos, šabloniškas elgesio modelis ir piktam ant viso pasaulio tenka užsidaryti tarp keturių sienų skundžiantis, kad dvidešimtmečiai jo nemyli arba greitai jį palieka. Žinoma, kad palieka: juk reikia tiek daug pažinti, suprasti, išmokti ir energijos tiek, kad kalnus nuversti galėtų.
Tiems, kas nesuprato, trumpas paaiškinimas: kalba eina ne apie tai, kad keturiasdešimtmetis žmogus yra senas. Kalbu apie neišspręstas problemas viduje ir įsijungę kompensaciniai mechanizmai situacijos nepataiso, o verčia bristi tuo klampiu dumblu vos pakeliant kojas. Nesugebame vertinti savęs – nesugebame vertinti ir kitų. O jeigu nesugebame – tai čia tik mūsų pačių tragedija ir praradimas. |
Publicēja: clay
Datums: 08.03.2015. - 17:48:50
Lasīts (reizes): 6693
|
| |
