Nuo baltų kopų žvelgs į tolį

Pavargęs veidas to žmogaus,

Kuris mylėjo tave tokį,

Kokį sutiko po lietaus.

Gaivia rasa gamta kvepėjo,

Lašai varvėjo nuo stogų,

Tavi plaukai šlapi virpėjo,

Bet pakerėjo jį kvapu.

Kerėjo ir tada, kai dviese -

Nakties tamsos jau apsupti

Nuogi po jūrą braidėt lietui

Užklupus vaikštant pajūry.

Ir kvapas šis kasdien lydėjo

Jį būnant net niūriam darbe.

Jėgų vis teikė ir žavėjo

Namo sugrįžus vakare.

Kai raukšlės puošė jūsų veidus

Plaukai jau dengėsi šarma,

Ir saulei tyliai nusileidus

Vienatvė atšliaužė sena.

Bet jis sėdės ant baltų kopų

Ir žvelgs į tolį, kaip tada,

Kai lietui lyjant vėjas šniokštė

Ir draikė plaukus naktyje.